Miestas, į kurį tikrai sugrįšiu. Turintis dvi puses – fotogenišką ir tą kitą, nepatogią. Tarp skurdo ir turto čia toks didžiulis skirtumas, kad drąsiai galima sakyti „iki mėnulio ir atgal. Šešis kartus”. Mumbajus nustebino moderniu menu (aplankiau n+ galerijų), fancy kavinėm, boutique parduotuvėlėm, ir žinoma, prabanga. Naujausi automobiliai gatve dalinasi su nudrengtais taksi. Į prabangiausius viešbučius patenkama iš triukšmingos gatvės, nes atskiro tunelio iš skurdo į prabangą niekas dar nesugalvojo. Šalia pat lūšnynų statomi moderniausi dangoraižiai. Bet deimantas ir pelenuose žiba – visame šitame skurdo, triukšmo, šiukšlių, pypsinimo chaose pavyko rasti išties puikių vietų kur pavalgyti ir paganyti akis. Tik keistas jausmas, kai moderni, drąsiai Londonui tinkanti kavinė ar galerija įsikūrusi tokiose vietose, kad kildavo klausimas, ar Google nemeluoja ir veda teisinga kryptimi. Nuo didžiausio skurdo iki auksu tviskančios prabangos – ta pati šalis, tas pats miestas, ta pati tauta. Stebina, kaip galima sukurti ir šiukšlyną, ir meną, o svarbiausia – juos laikyti taip arti vienas kito.
